Autorius: VYTAUTAS VALENTINAVIČIUS Dažnai girdime žodį tolerancija, raginame vieni kitus būti pakančiais, tačiau tolerancija prasideda tuomet, kai mėginame pažinti ir suprasti kitą. Fotografuoti negalią – tarsi žengti žingsnį pažinimo, supratimo link. Supratimo tų, kurie itin dažnai būna pamiršti, nustumti į šalį. Tikiu, kad vaizdas gali sujaudinti ir paliesti labiau nei žodžiai. Priversti praeivį stabtelėti ir susimąstyti apie tai, kaip jis gali prisidėti prie žmogaus, gyvenančio „negalios pasaulyje“, gerovės. Fotoreportažai – neišgalvotos akimirkos iš kasdienybės: močiutė su neįgalia vaikaite ar neįgalaus jaunimo šėlsmas sostinės centre – tarsi noras priminti „mes galime ir norime būti šalia. Bendrauti, linksmintis ir linksminti – būti įvykių sūkuryje. Išsiveržti iš „negalios pasaulio“ ir tapti šio – mūsų pasaulio – dalimi“.