Esu mama, kuriai gimė vaikas su negalia. Arba išsigimęs vaikas, kaip sakė pusmetinį vaiką apžiūrėjusi gydytoja-neurologė. Tada klykiau ir rėkiau. Nepamenu, kaip išbėgau iš poliklinikos. Prisimenu, dar daug anksčiau, kada, rodos, nieko bendra neturėjau su negalia, į sutiktus neįgaliuosius gatvėje man buvo sunku pažvelgti. Sunku ir skaudu. Graužė kažkoks kaltės jausmas. Todėl stengdavausi tiesiog nežiūrėti į akis ir nusisukdavau. Dabar, po daugelio metų, aš galiu pasveikinti kiekvieną, prieiti ir paspausti ranką tam, kuris turėjo drąsos pažiūrėti man į akis. Per keturiolika dukters gyvenimo metų išmokau džiaugtis tokiais dalykais, kuriems anksčiau neskirdavau dėmesio, pakeičiau profesiją, darbą, išmokau prisitaikyti prie bet kokios situacijos... Išmokau žiūrėti kitaip. Kviečiu visus pažiūrėti į neįgalius žmones kitaip.